Naujienos
2022-11-15

KAD MIESTAI NEDEGTŲ IR NESKĘSTŲ, RECEPTAS – TAS PATS

KAD MIESTAI NEDEGTŲ IR NESKĘSTŲ, RECEPTAS – TAS PATS

Kai už lango rudeniškas lietus ir švininis dangus, sunku galvoti apie karščius, nors vos prieš keletą savaičių dusome nuo tvankumos ir dulkių. Visgi nederėtų pamiršti, kad kita vasara – ne už kalnų. Bet to, ruoštis klimato kaitos netikėtumams reikėtų ne tik šiltuoju sezonu, nes tai ne tik nenormalūs karščiai, bet taip pat – vėjai ir potvyniai.

Kaip tai suvaldyti, prisitaikyti prie klimato pokyčių ar bent jau išgyventi su mažiausiomis pasekmėmis, civilizuotas pasaulis kalba ir svarsto jau ne vienerius metus. Nemažai Europos miestų rodo puikius pavyzdžius saugodami gatvėse augančius senus medžius, protingai sodindami naujus, surinkdami lietaus vandenį į tam reikalui skirtas vietas ir naudodami jį laistymui bei vėsinimui, o ne leisdami jam tekėti į kanalizaciją, želdindami pastatų stogus ir taikydami daug kitokių priemonių. Apie tai kelias dienas kalbėta Brno (Čekija) vykusioje konferencijoje „ Kad miestai nedegtų“. Dalyviai turėjo progą ne tik išgirsti apie gerus pavyzdžius iš kitų Europos šalių, bet ir apžiūrėti kelis objektus netoli šio miesto.

Turiu pripažinti, kad didžiulį įspūdį paliko vieta, kurioje vyko konferencija – Brno centre esantis Atviras sodas, kur pastatytame moderniame pastate rinkomės pasisemti naujausių žinių. Pats statinys suprojektuotas taip, kad vėsintųsi, o žiemą šiltų beveik nenaudodamas elektros energijos, tualetuose naudojamas čia surinktas lietaus vanduo, stogai apželdinti, įrengti saulės kolektoriai, o greta plytintis sodas – tikras rojus mokytis iš pirmo žvilgsnio paprastų dalykų, kurių daugelis patogiai gyvenančių žmonių nesuvokia. Nuo tvariai prižiūrimų šiltnamių, lysvių su daržovėmis, gėlėmis, aptvarų su triušiais, ožkytėmis, iki dirbtinių upių, eksperimentų su augalais ir aiškinamųjų įrenginių, naudingų tiek vaikams, tiek suaugusiems. Sodas nuolat pilnas žmonių su vaikais tiek per karščius, tiek darganotu oru. Daug apie šią vietą nesiplėsiu, nes parašyti visus įspūdžius prireiktų daug puslapių. Jums tiesiog nusibos skaityti. Kam įdomu, galite panaršyti jų tinklalapyje Vzdělávací a poradenské centrum – Otevřená zahrada (otevrenazahrada.cz) ir feisbuke (1) Otevřená zahrada | Facebook

Taigi, pabandysiu atsakyti į klausimą kaip galima vėsinti ir tuo pačiu apsaugoti nuo potvynių miestus…

zeldintoju_asociacija_straipsnis_tvarus_miestas_2

Dirbtinė upė, kuria teka nuo stogų surinktas lietaus vanduo. Ji atlieka ne tik pramoginę, bet ir mokomąją funkciją, nes galima valdyti vandens srautus, sukurti situacijas ir mokyti išnaudoti gamtinius resursus vaikus nuo mažumės.

Oro kondicionavimas?

Taigi, pabandysiu atsakyti į klausimą kaip galima vėsinti ir tuo pačiu apsaugoti nuo potvynių miestus… Tai – ko gero pirma mintis, kuri dažnam ateina į galvą… Nepaisant papildomų išlaidų vis brangstančiai elektrai, žvelgiant iš miesto perspektyvos, elektrinis vėsinimas yra pats blogiausias būdas susitvarkyti su karščiu. Tai neišsprendžia problemos, bet dar labiau ją aštrina, nes šaldydamas privačias patalpas, pučia karštą orą į gatvę, taip dar labiau kaitindamas aplinką. Nauda yra privati, o neigiamos pasekmės tampa viešos. Žmonės priversti vaikščioti tarp kondicionuojamų biurų, parduotuvių, namo važiuoja kondicionuojamais automobiliais ir lauke praleidžia vis mažiau laiko. Tie, kurie negali sau leisti oro kondicionierių, neturi kito pasirinkimo, kaip tik kęsti aukštą temperatūrą, o tai gilina socialinę atskirtį.

Jei norime atvėsinti miestą taip, kad tai būtų naudinga visai visuomenei, turime pakeisti savo požiūrį, t. y, nustoti vėsinti patalpas ir pradėti vėsinti visą miestą. Jei miestas nebus perkaitęs, mažiau reikės vėsinti vidaus patalpas. Vienintelis veiksmingas būdas tai padaryti yra sukurti natūralių vėsinimo elementų sistemą visame mieste. Kad ši sistema veiktų, turime imtis atsakingo vandens valdymo ir žaliosios infrastruktūros. Gamtiniai sprendimai pasižymi mažomis eksploatavimo sąnaudomis, palyginti su bet kokiais kitais metodais. Be to, jie turi daugybę kitų privalumų. Techniniai sprendimai gali padėti išpildyti gamta pagrįstus sprendimus. Tai galėtų būti, pvz., langų ekranavimas, šešėlių sukūrimas atvirose viešosiose erdvėse, pastatų su natūraliu vėdinimu projektavimas, fotovoltinių plokščių naudojimas šešėliams sukurti. Sisteminis požiūris į miesto vėsinimą yra pagrindinis miesto bendruomenės atstovų uždavinys. Vietos valdžios institucijos turi rasti būdų, kaip reguliuoti elektrinių oro kondicionierių naudojimą net ir privačiuose pastatuose, bei skatinti gamta pagrįstus sprendimus, papildytus atitinkamomis techninėmis priemonėmis. Miestams priklausančios teritorijos ir pastatai turėtų tarnauti kaip gerosios praktikos pavyzdžiai.

 

zeldintoju_asociacija_straipsnis_tvarus_miestas_3
Miestams priklausančios teritorijos ir pastatai turėtų tarnauti kaip gerosios praktikos pavyzdžiai.

Kaip veikia aušinimas vandeniu?

Daugybė tyrimų, taip pat paprastų stebėjimų rodo, kad augmenija ir vanduo vėsina miestus geriausiai. Intuityviai žinome, kad karštą vasaros dieną geriau jausimės prie vandens ar parke, o ne išgrįstoje aikštėje. Svarbu suprasti, kodėl taip yra.

Vanduo – natūrali šilumos saugykla. Jis gali sugerti ir išskirti milžiniškus šilumos kiekius iš aplinkos ir į ją atiduoti. Skirtingoms medžiagoms įkaitinti reikalingi skirtingi šilumos kiekiai. Vanduo išsiskiria iš kitų medžiagų, nes jam įkaitinti reikia labai daug šilumos energijos. Tai reiškia, kad jis šyla ir atvėsta lėtai, kas labai gerai palaikant temperatūros pusiausvyrą. Vanduo sugeria dar didesnį šilumos kiekį virsdamas garais. Garavimo metu medžiagos temperatūra išlieka ta pati – gauta šiluma panaudojama būsenai pakeisti. Vanduo pasižymi unikaliomis savybėmis dėl kurių jis gali vėsinti aplinką karštu metu sugerdamas šilumą, o atvėsus orui, atiduodamas ją į aplinką. Vanduo turi svarbių savybių, padedančių subalansuoti temperatūrą. Oro srautas perneša sukauptą šilumą garų pavidalu į aukštesnes atmosferos dalis dideliu atstumu. Šiluminė energija, surišta vandens garuose, išsiskiria, kai garai kondensuojasi atgal į vandenį. Tai įvyksta šaltose vietose, taip išlyginant aplinkos temperatūrą. Taip susidaro rasa ir debesys.

 

zeldintoju_asociacija_straipsnis_tvarus_miestas_4
Vanduo pasižymi unikaliomis savybėmis dėl kurių jis gali vėsinti aplinką karštu metu sugerdamas šilumą, o atvėsus orui, atiduodamas ją į aplinką. Šiame baseinėlyje surenkamas vanduo nuo centrinės miestelio, esančio netoli Brno, dalies stogų.

Kaip žaluma vėsina miestą?

Dar vienas vėsinantis natūralios aplinkos elementas yra augalai. Jie apdoroja gaunamą saulės spinduliuotę trimis būdais: atspindžiu nuo lapų paviršiaus, vandens išgarinimu ir fotosinteze, kuri yra būtina jų augimui ir vystymuisi.

Medžiai yra svarbiausi, tiek vėsinant, tiek saugant miestus nuo potvynių, nes jie gyvena ilgiausiai ir yra didžiausi iš visų augalų. Jų didžiulis lapų plotas ir gilios šaknys leidžia jiems išgarinti didelį kiekį vandens, o laja suteikia pavėsį. Būtent šių unikalių vėsinimo ir garinimo mechanizmų derinys leidžia mums po medžiais jaustis daug geriau nei bet kur kitur.

Šešėlis

Priklausomai nuo medžio rūšies ir jo lapijos tankumo, pro jų lajas prasiskverbia apie 10–30 proc. saulės spinduliuotės. Šalia pastatų augantys medžiai gerina patalpų klimatą, nes apsaugo nuo perkaitimo. Kai kurie tyrimai rodo, kad medžiai gali iki 30 proc. sumažinti oro kondicionavimo poreikį. Rudenį lapuočiai medžiai numeta lapus, o tai reiškia, kad jie nesumažina saulės spindulių teikiamo šilumos kiekio pastatuose šaltuoju metų laiku. Be to, lapuočiai medžiai taip pat užstoja šaltą žiemos vėją, todėl sumažėja šildymo išlaidos.

Kad šešėlis „veiktų“ kuo geriau, svarbu pasirinkti tinkamą vietą medžiui. Šešėliavimas iš pietų arba vakarų pusės bus efektyviausias, nes jis užstos saulės spindulius ilgiausiai ir tuo metu, kai namai labiausiai linkę perkaisti. Reikėtų atsižvelgti ir į skirtingų medžių rūšių erdvinius reikalavimus. Taip pat, kad medis nekenktų pastatui ir nepažeistų kaimyninių pastatų savininkų teisių. Tyrimai patvirtina, kad medžių lajų šešėliavimas sumažina paviršiaus temperatūrą dešimtimis Celsijaus laipsnių (iki 30 °C). Ant fasado augantys vijokliniai augalai gali sumažinti paviršiaus pastato temperatūrą apie 20 °C.

Buvimas medžių pavėsyje yra malonus, ir ne tik dėl vėsinančio poveikio. Kadangi medžiai naudoja saulės šviesą fotosintezei, jie filtruoja kai kuriuos šviesos spektro komponentus. Štai kodėl medžių pavėsio turimo spalvų spektro savybės skiriasi nuo pastatų ir kitų objektų metamo šešėlio. Karštomis vasaros dienomis žmogaus kūnas gali būti veikiamas didelio kiekio UV spinduliuotės, kurią skleidžia tiesioginiai saulės spinduliai. Medžiai su tankia laja praleidžia tik nedidelę dalį UV spindulių, todėl būti jų pavėsyje – daug sveikiau.

Medis, kaip skėtis

Paprastas skėtis nuo saulės nesukuria pakankamai pavėsio. Net jei jis ir šviesios spalvos. Tamsių spalvų skėtis suteikia tankesnį šešėlį, tačiau jis taip pat sugeria ir daugiau saulės spindulių šilumos. Medžiaga įkaista ir dėl to ji skleidžia šilumą tuo pačiu metu, kaip ir skleidžia šešėlį.

Tuo tarpu medžio laja turi daug sluoksnių. Viršutiniai lapai uždengia apatinius, todėl jie neįkaista. Lapuose taip pat yra vandens, kuris palaipsniui garuoja. Taip medžiai vėsina ne tik save, bet ir aplinką. Medį galime įsivaizduoti kaip daugiasluoksnį skėtį su vandens intarpais.

Garavimas ir transpiracija

Po lietaus vanduo garuoja nuo visų šlapių ir drėgnų paviršių. Tai vadinama garavimu. Transpiracija – tai vandens, kuris iš dirvožemio paimamas per šaknis, judėjimas aukštyn per augalą. Vanduo ir maistinės medžiagos pernešamos iš šaknų mažyčiais kapiliarais aukštyn į lapus. Vanduo pasišalina per lapų poras, vadinamas žiotelėmis, kurias augalas gali atidaryti arba uždaryti pagal poreikį.

Augalai garina vandenį dėl keleto priežasčių – garuojant susidaro neigiamas slėgis, kuris leidžia augalui įsiurbti daugiau vandens, kuriame yra jam reikalingų maistinių medžiagų. Veikiami stiprių saulės spindulių, augalai turi išgarinti daug vandens, kitaip lapai perkaistų ir sudėtingas augalo cheminis fabrikas žlugtų.

Giedrą saulėtą dieną medis, kurio lajos skersmuo apie 20 m², gauna apie 120 kWh saulės energijos. Vienas procentas panaudojamas fotosintezei, apie dešimt procentų atsispindi kaip šviesos energija, nuo penkių iki dešimt procentų išspinduliuojama kaip šiluma ir maždaug tiek pat procentų sugeria dirvožemis. Didžioji dalis energijos panaudojama garavimo – transpiracijos – procese. Kad medis išgarintų 100 litrų vandens, reikia apie 70 kWh (250 MJ) saulės energijos.

Nereikia nė sakyti, kad masyvūs augalai su dideliu lapų paviršiaus plotu natūraliai išgarina daugiausiai vandens. Visiškai suaugęs medis gali išgarinti apie 100 litrų vandens per dieną. Itin didelis egzempliorius, išgarina daug kartų daugiau. Parke transpiracijos procesas prisideda prie aplinkos oro atvėsinimo 3–5 °C, o prie vieno medžio ar žolės ploto temperatūra gali nukristi apie 1–2 °C. Šie dydžiai neatrodo dideli, bet žmonių, būnančių tokiose vietose, jaučiamas skirtumas yra reikšmingas. Medžiai ne tik tiesiogiai mažina temperatūrą dėl garavimo, bet ir suteikia pavėsį, kuris yra labai svarbus miesto gyventojų šiluminiam komfortui.

Oro drėgmė yra dar vienas svarbus veiksnys, kuris sąveikauja su temperatūra ir keičia jos jutimą. Karštis yra labiau pakenčiamas ir daug lengviau kvėpuoti esant optimaliam drėgnumui.

Atvirame sode Brno mieste nuolat atliekamas eksperimentas matuojant vandens srautą, tekantį per medžio kamieną. Trisdešimtmečio klevo transpiracijos matavimų diagrama rodo, kaip išgarinto vandens kiekis kinta priklausomai nuo temperatūros ir turimo vandens kiekio. Karštu oru medis išgarina iki 60 litrų. Kitais atvejais per dieną išgaruoja apie 2 litrus.

zeldintoju_asociacija_straipsnis_tvarus_miestas_5
Atvirame sode Brno mieste nuolat atliekamas eksperimentas matuojant vandens srautą, tekantį per medžio kamieną.

Žaluma apsaugo teritoriją nuo išdžiūvimo

Vėsindami orą garindami vandenį, augalai neleidžia šiltam orui greitai pakilti aukštyn. Kylantis šiltas oras su savimi pasiima daugiau drėgmės, todėl dar labiau išdžiovina aplinką. Medžių alėjos palei kelią atlieka ne tik estetinę funkciją. Medžiai riboja vėjo greitį, todėl neleidžia pernelyg išdžiūti dirvožemiui ir mažina jo eroziją. Kartu jie suteikia pavėsį keliautojams, eismo dalyviams.

Kaip gali padėti techniniai sprendimai?

Medžiai, korėtų šaligatvių struktūros ir šlapynių, į kurias patenka lietaus vanduo, užuot bėgęs į nuotėkų tinklus, yra geriausi sprendimai ir tam, kad miestai per liūtis neskęstų. Tačiau miestai nėra pati draugiškiausia aplinka augmenijai vešėti ir vandeniui kauptis. Dažnai reikia sukurti tinkamas sąlygas pasitelkiant technines priemones, pavyzdžiui, įrengiant struktūrinius šaknų apsaugos „korius“, taip pat sistemas vandens kaupimui ir saugojimui, drėkinimo įrenginius ir perteklinio vandens nutekėjimą iš vandens telkinių infiltracijos zonose. Miestas negali tinkamai funkcionuoti be techninių sprendimų. Juolab, kad situacija radikaliai keičiasi ir esami sprendimai, kokie jie geri bebūtų buvę praeityje, jau tampa netinkamais. Reikalinga adekvati techninė infrastruktūra.

Tinkamas požiūris į miesto vėdinimą

Dabartiniame miestų planavime nėra pakankamo abipusio ryšio su aplinkos kraštovaizdžiu ir miesto vėdinimo bei lietaus vandens kontrolės galimybėmis. Aišku, mes negalime perstatyti esamų pastatų, kad jie geriau atitiktų mūsų poreikius, tačiau veiksmingas oro ir vandens srautų įvertinimas turėtų būti neatsiejamas visų naujų projektų dalis. Atskirų pastatų mastu, efektyvus vėdinimas ir vandens surinkimas taip pat yra labai svarbus siekiant užtikrinti, kad namai neperkaistų.

Efektyvus šešėliavimas

Kaip minėta, viena iš svarbių medžių funkcijų yra šešėlis, kuris apsaugo paviršius nuo perkaitimo ir šilumos kaupimosi. Svarbu tinkamai „užpavėsinti“ tiek viešąsias erdves, tiek individualius namus. Skirtingos namų formos ir elementai taip pat gali suteikti šešėlį – arkados, pergolės ir stoginės nuo saulės gali būti ir architektūriškai įdomios, ir funkcionalios.

Išorinis langų uždengimas yra labai svarbus, kad interjerai neperkaistų. Fotovoltinės sistemos plokštės taip pat tinka šešėliavimui, nes jos ne tik paverčia gaunamą šilumą elektros energija, bet gali ir užstoti saulę kai ji intensyviausia. Fotovoltinės plokštės gali būti įrengtos ant žaliųjų, taip vadinamųjų biosolinių stogų, kas yra net geriau nei įrengti jas ant įprastų stogų. Įprastinis stogas perkaista, todėl sumažėja fotovoltinių elementų efektyvumas. Kita vertus, žaliasis stogas, vėsina aplinką, todėl plokštės gali geriau pasiekti optimalią našumo temperatūrą.

zeldintoju_asociacija_straipsnis_tvarus_miestas_6
Funkcionalus apželdintas stogas Atvirajame sode.

Žmogaus veiklos šiluminė tarša

Bandydami sumažinti šilumos kiekį, susidarantį dėl žmogaus veiklos, pirmiausia turime nustatyti ir pašalinti pagrindinius atliekamos šilumos šaltinius. Elektrinius oro kondicionierius, kurie perduoda šilumą iš patalpų į lauką, reikėtų pakeisti gamtoje naudojamais sprendimais. Be efektyvaus šešėliavimo ir vėdinimo, pastatams vėsinti galima naudoti šilumos siurblį „gruntas-vanduo“. Jis neišskiria šilumos iš vėsinamų patalpų į išorinę aplinką, bet šildo žemę aplink gręžinius, taip iš anksto ją pašildant šaltesniems laikotarpiams. Tokios sistemos turėtų naudoti elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių, kad neprisidėtų prie iškastinio kuro suvartojimo. Vasarą saulės energija gali būti lengvai naudojama vandeniui šildyti namų ūkiuose.

Transportas yra dar vienas antropogeninių šilumos atliekų šaltinis. Esminis aspektas yra lengvųjų automobilių skaičius, kurių transportavimo efektyvumas yra labai mažas. Viešojo transporto prieinamumo gerinimas yra tiek transporto ir miestų planavimas. Patogus miestų išdėstymas reiškia mažesnį poreikį keliauti.

Miestų žalinimas

Radikalus santykio tarp gamtos ir miesto permąstymas yra neišvengiamas. Vis dėlto, vis dar atkakliai laikomasi pasenusio požiūrio, kad gamta nereikalinga miesto aplinkoje.

Pramonės revoliucijos laikais buvo manoma, kad technologijos leis žmogui triumfuoti prieš gamtinę aplinką ir nebepriklausyti nuo jos. Tai atsispindėjo projektuojant miestus, kurių kūrėjai matė gamtą ir užstatytą aplinką kaip griežtą priešpriešą. Miestas buvo kuriamas išskirtinai žmogui. Miestų planuotojai ir architektai suvokė (sakyčiau – vis dar suvokia) gamtinius elementus kaip kažką nenuspėjamo, kas turėtų būti tik jam skirtoje vietoje (paprastai parke). Gamtiniai elementai, pvz., medžiai, gėlės ir vejos buvo laikomi tik puošmenomis, skirtomis gamtos mylėtojų, filosofų, poetų ar kitų žmonių malonumui. Dėl tokio technokratinio požiūrio į miestų planavimą, gamtiniai elementai buvo laikomi nereikalingais ir apskritai nesvarbiais miesto struktūroje.

Kalbant apie žalumą, iki pastarųjų metų buvo manoma, kad augti gali tik tai, kas pasodinta. Jei kas nors auga ten, kur nebuvo suplanuota, reikia negailestingai šalinti. Želdiniai dažnai buvo naudojami tik negražioms vietoms uždengti.

Laikantis tokio požiūrio, net ir lietus laikytas nenuspėjamu ir žalingu dalyku. Todėl pasistengta kuo greičiau pašalinti vandenį iš miesto, kad jis neįsiskverbtų į pastatų pamatus ir nesugadintų miesto techninės infrastruktūros.

 

zeldintoju_asociacija_straipsnis_tvarus_miestas_1
Brno. Miestų planuotojai ir architektai suvokė gamtinius elementus kaip kažką nenuspėjamo, kas turėtų būti tik jam skirtoje vietoje (paprastai parke).

Užstatyta aplinka

Tai bendras terminas, reiškiantis fizinę mūsų miestų ir miestelių visumą, kurioje vyrauja asfaltuotos teritorijos ir keliai, namai, statiniai ir apleistos teritorijos. Naujų elementų projektavimas tokioje aplinkoje yra priešingas „statybai ant žaliosios aikštelės“. Atitinkamai, kalbant apie gamtines adaptacijas, galėtume kalbėti apie „statybą rudame arba pilkame lauke“, kad mūsų miestai net ir po statybų liktų žali. Aišku, statybų kaštai padidėja, nes reikalingi brangūs sprendimai saugant medžių šaknis ir lajas, tačiau sutaupoma sąnaudų naujų medžių sodinimui ir priežiūrai. Ir efektas – nepalyginamai geresnis.

Praeities dilemos – medis ir namas


Medis buvo laikomas nenuspėjamu augalu iš gamtos pasaulio. Mat mums namas simbolizuoja žmogaus kūrinį, aiškiai apibrėžtą, nuspėjamą ir saugų. Šie prieštaravimai ir šiandien pasireiškia ginčais dėl žaliųjų miesto plotų, tokių kaip miesto sklypai ar bendruomenės sodai. Užstatytų teritorijų šalininkai propaguoja kompaktiškus miestus (trumpų atstumų miestus), kuriems reikia mažiau transporto ir kitos infrastruktūros. Oponentai kritikuoja žaliųjų plotų elementus, kurie padeda išsaugoti biologinę įvairovę ir daro miestus tinkamesnius gyventi.

Dauguma žmonių vertina medžius tol, kol jie nekelia problemų. Tačiau krentantys lapai ir vaisiai, žiedadulkės ar nektaras, paukščiai, kurie ankstų rytą pažadina gyventojus ir palieka „autografus“ ant stovinčių automobilių, kai kam jau neatrodo patraukliai. Be to daugelis mano, kad medžiai miestų aplinkoje gadina požeminių komunikacijų infrastruktūros tinklus, jų šaknys pakelia šaligatvių dangą arba asfaltą. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl taikomos techninės priemonės ir buvo sukurti miestų infrastruktūros apsaugos standartai. Tik medžiai, kurie niekam netrukdo, sulaukia visuomenės pritarimo.

Dabartiniai iššūkiai

Besikeičiančios sąlygos primena, kad požiūris į želdinius ir želdynus mieste turi greitai keistis. Vien pastatyti namus nepakanka, kad aplinka taptų tinkama gyventi. Be žalumos miestai sukelia sveikatos problemų ir papildomą klimato riziką, pavyzdžiui, sausras, potvynius ir kitas su tuo susijusias problemas (gaisrai, nuošliaužos, dumblo srautai ir kt.).

Didėjant stiprių liūčių skaičiui ir kritulių bei vietinių audrų intensyvumui, neįmanoma suprojektuoti pakankamai talpių drenažo sistemų – perteklinio vandens nuvedimo, nesukeliant nuotekų tinklų perpildymo.

Kartu tampa akivaizdu, kad miestams reikia vandens ir būtų trumparegiška leisti jam nutekėti be naudos. Vanduo vėsina miestą tiesiogiai arba per augmeniją. Jis gali daryti įtaką oro srautams ir padeda kurti laukinei gamtai palankią aplinką.

Šiandienos iššūkis yra ne tik papildyti užstatytą aplinką atskirais žaliaisiais ir vandens elementais, bet dar svarbiau yra užtikrinti tinkamą erdvę mieste integruotoms gamtos elementų sistemoms, kurios tarpusavyje sąveikauja ir palaiko viena kitą. Šis tarpusavyje susijęs tinklas, pagrįstas vandens ir augmenijos valdymu, vadinamas žaliai mėlyna miesto infrastruktūra. Ir jos vaidmuo nenumaldomai didėja.

 

Kristina Žalnierukynaitė, UAB „Arbovita ir Ko“

Parengta pagal LIFEtreeCheck seminaro medžiagą, „Kad miestai nekaistų…“

Nuotr. – autorės

P.S. Žaliosios infrastruktūros kūrimo ir poreikio temą Lietuvoje plačiau analizavo Gintarė Kapočiūtė, Ignas Kazlauskas ir Gaudrė Znutaitė publikacijoje „Žalioji infrastruktūra Lietuvos miestams“, leidinyje Kraštovaizdžio architektūra, 2022, Nr. 1, p. 76–85.



KONTAKTAI
Asociacijos prezidentas Žilvinas Ragauskas
Asociacijos administratorė Lidija Sakalauskienė

© Lietuvos želdintojų ir dekoratyvinių augalų augintojų asociacija 2022